kiveris

kìveris (plg. giveris) sm. (1), kýveris (1) Kv, kỹveris (1) Vvr 1. senoviška aukšta kariška kepurė: Kad atjotų pats karalius, kiverio nekelčiau (d.) Sln. Blizga kareivių kiveriai rš. Kyverelis galvą spaudė, o šoblelė šoną graužė (d.) Plt. Kirpo mano čiuprynėlę, dėjo mane kiverėliu, segė mane mundurėliu (d.) Knv. Ak, nusibodo man, tėveli, tie siauri mundurėliai ir aukšti kiverėliai (d.) Slk. Sopa man galvelė nuo aukštų kiverelių Ml. Kareivių kìveriai Kpr. Man nusibodo karaliaus rūbai, juodieji sertukeliai, aukštieji kivereliai Prng. Nusipynėm šiaudų kyveriukus Varn. Ogi žiūria, kad naujagimiui prie šalies padėta strielba, šoblė, kiveris (šalmas) ir viskas, kas kareiviui reikalinga Krp. ^ Vežimą sukrovė kai kìverį Prng. 2. kepurės ar ko nors kito smaigalys: Visų vokyčių kareivių kepurės buvo su kýveriais Žgč. Ot dailų kyverį verpstei nutekinau! Žv. Koks tos bažnyčios kyveris! Žv. 3. Rk, Km, Pnm toks vaikų žaidimas (įbeda į žemę dvišaką lazdą, ant kurios pakabina medinį kablį kurį su lazdomis reikia numušti). 4. ppr. pl. juok. batas, avalynė: Nusipirkau tokius mažus kỹverius, ka nė nešioti negaliu Vvr. 5. klostė, siūlė (drabužiuose): Čionai va man padaryk su kyveriùkais Rgvl.

◊ kýverį pastãtęs nosį užrietęs, išdidus: Eina kyverį pastatęs Krkl.